Trečią kartą vykusioje kūrybinėje platformoje „Muzika erdvėje“ visuomenė turėjo progą iš arčiau susipažinti su keturiomis Vilniaus miesto įvairovę atspindinčiomis bendruomenėmis ir kompozitorių muzikinėmis įžvalgomis apie jas. Susitikimai ir pristatyti kūriniai kėlė smalsumą ir nuostabą, virkdė, atkreipė dėmesį į opias problemas bei kvietė atsiverti aplinkai.
„Muzikos erdvėje“ atidarymo popietę su totorių musulmonų šiitų bendruomene, mininčia 620 metų Lietuvoje sukaktį, praleidusiems svečiams muftijus Romas Jakubauskas papasakojo apie vietos žmonių istoriją ir islamo religiją, kompozitorės Agnės Matulevičiūtės instaliacija ir muzikinis performansas kvietė apmąstyti dviejų kultūrų bendrystės idėją. Renginys parodė, kad net daugiau nei pusę tūkstančio metų šalia gyvenančių bendruomenių mes nepažįstame ir negalime efektyviai integruoti į sociokultūrinę šalies aplinką. Muzikinis performansas „Keturiasdešimt totorių“, kurio metu susijungė muftijaus R. Jakubausko atliekamas musulmoniškasis kvietimas maldai – azanas ir atlikėjo Algirdo Janonio birbynės improvizacija, taip pat garso instaliacija „Paminklas Vytautui“, sukurta pagal kompozitorės kūrinį simfoniniam orkestrui, kuriame vakarietiška grojimo tradicija sujungta su azano įrašu, atskleidė, kiek apskritai daug kontekstų galima išryškinti ir pamatyti šiuolaikinės muzikos, meno priemonėmis. Susitikimo metu muftijus užsiminė, kad bijome to, ko nepažįstame, o totorių bendruomenė, nors čia gyvena jau seniai, norėtų labiau jaustis bendros Lietuvos kultūros ir visuomenės dalimi. „Mes esame Lietuvos totoriai – ne Krymo, ne kitų šalių, o Lietuvos“, – pabrėžė Lietuvos muftiato vadovas Romas Jakubauskas.
Antrajojo „Muzika erdvėje“ renginio metu Lietuvos edukologijos universiteto stadione kompozitorė Aistė Noreikaitė ir serbų kilmės garso menininkas, prisidengęs Filtercutter slapyvardžiu, pristatė instaliaciją-performansą „Interaktyvūs pasispardymai garsu“, sukurtą moterų futbolo akademijai „Žalgiris“ ir įgarsinančią treniruotę, atsižvelgiant į realiu laiku surenkamus fizinio aktyvumo duomenis. Pristatydama bendruomenę, akademijos A lygos grupės kapitonė Laura Ruzgutė papasakojo apie treniruočių rutiną ir rungtynes, trūkstamą ir finansinę paramą, ir visuomenės dėmesį moterų futbolui bei paprastą ir nuoširdžią merginų meilę šiam sportui ir atmosferą bendruomenėje – lyg šeimoje. Įgarsintos treniruotės metu gyvai atliekama elektronika ir vyksmas futbolo stadione priminė audiovizualinį kūrinį, kompozitorių pasirinktos meninės raiškos priemonės – smuiko ir legendinės žaidimų konsolės „Game Boy“ garsai – suteikė klausytojams netikėtų kontekstų ir išskirtinę būseną.
Trečioji kūrybinės platformos metu pristatyta bendruomenė – benamiai, prieglobstį randantys Vilniaus miesto nakvynės namuose. Renginys vyko gan atokioje nuo centrinės miesto dalies vietoje, nakvynės namų A. Kojalevičiaus g. filiale Pavilniuose. Kompozitorė Juta Pranulytė sukūrė muzikinių etiudų ciklą pagal nakvynės namų gyventojų dainas ir mintis „Giesmės be namų“. Prieš koncertą buvo surengta diskusija „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“. Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto nakvynės namų direktorius Edvardas Jablonskis, filialo vedėja Janina Kulienė bei socialinio darbo organizatorė Ana Lyčkovskienė. Kaip teigė direktorius, benamių klausimu visuomenė yra susiskaldžiusi. Išsivysčiusiose Europos šalyse, pasak jo, panašios įstaigos įkurdinamos miestų centruose, kad prireikusiems pagalbos, būtų galima patogiau pasiekti įstaigą bei kitas socialines paslaugas, tačiau mūsų visuomenė mano, kad tokias įstaigas reikia kelti į miškus už miesto, kad šalia jų nebūtų. Vienas iš laikinai gyvenančių nakvynės namuose diskusijos klausytojų pasidalino nuomone, kad ši problema atspindi valstybės požiūrį į žmogų. „Aš buvęs sportininkas, čia dėl aplinkybių esu laikinai, tačiau valstybė nusisuka nuo žmonių, kurie dirbo, uždirbo sau pensiją ir tai yra baisu, tragedija. (…) Nereikia tų žmonių smerkti“ – susigraudinęs kalbėjo vyriškis. Po diskusijos pristatyti muzikiniai etiudai, kurių metu garso įrašuose buvo galima išgirsti nakvynės namų gyventojų dainas ar savos kūrybos tekstus ir kartu su muzikantais vykusio kompozicinio proceso metu Jutos Pranulytės sukurtas improvizacijas mušamiesiems (Dominykas Snarskis) ir saksofonui (Kazimieras Jušinskas), kaip teigia pati kompozitorė, atskleidė paprastų, nuoširdžių ir kūrybingų nakvynės namuose gyvenančių žmonių asmenybes.
Šių metų „Muziką erdvėje“ vainikavo kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės pristatyta Lietuvos žmonių su negalia sąjunga ir kartu su bendruomenės nariais sukurta, muzikos terapijos metodais paremta mobili muzikinė interakcija „eMigracija“, nagrinėjanti žmonių su negalia judėjimo ir didelės emigracijos, dėl kitose šalyse šiai socialinei grupei užtikrinamų geresnių gyvenimo sąlygų, problematiką. Link Vilniaus geležinkelio stoties patraukusi procesija ir „atsisveikinimo“ koncertas, išlydint keliaujančius traukiniu bei įgarsinant įvairias emocijas, – lyg alegorija, atspindinti ir bendruomenėje vyraujančias nuotaikas, ir visuomenės atsiribojimą bei neretai tik paviršutinišką atjautą socialiai silpnesniems asmenims. Prieš koncertą Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė pristatė organizacijos veiklą bei problemas, su kuriomis labiausiai šiandien susiduria bendruomenės nariai, taip pat S. Dikčiūtė surengė atvirą muzikos terapijos sesiją, kurioje atskleidė metodus bei galimybes muzikos, tarpdisciplininio meno, kūrybos priemonėmis ne tik užtikrinti jautrios socialinės grupės emocinę sveikatą, integraciją visuomenėje, bet taip pat prisidėti prie sunkių ligų ir fizinių sutrikimų gydymo.
Vienas iš organizatorių, viešosios įstaigos vadovas Matas Drukteinis teigia, ši kūrybinė platforma yra išskirtinė, lyginant su kitais šiuolaikinės muzikos ar meno renginiais, nes čia itin svarbus socialinis aspektas. „Augančio nepakantumo tautinėms, religinėms bendruomenėms, empatijos trūkumo ir įvairių mažumų bei socialinę atskirtį patiriančių žmonių vangios integracijos fone projektas „Muzika erdvėje“ kviečia geriau suprasti aplinką, kuri mus supa, pažinti ją padedant šiuolaikinės muzikos priemonėms ir savyje išsklaidyti baimes, atrasti tolerancijos ir permąstyti savo vertybines nuostatas. „Muzika erdvėje“ turi idėją Lietuvai – puoselėkime progresyvią kultūrą ir vertinkime jos įvairovę, taip kurdami laisvą, atvirą ir emociškai išsilavinusią tautą“ – mintimis apie prasidėjusį projektą dalinasi M. Drukteinis.
Kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“ nagrinėja vietos aplinkos, visuomenės santykį su muzika bei garsu. Per trejus metus kompozitoriai „įgarsino“ tokias Vilniaus miesto vietas kaip „Swedbank“ administracinį pastatą, Valdovų rūmus, „Halės“ turgų, mikrorajonus ir kitas erdves. Renginį remia Lietuvos Kultūros taryba.